Gruodžio 28  d. (pirmadienis) … el.laiškai stringa darbinėse pašto dėžutėse jau n-toji diena. Biure sulaukiame eilinio vizito iš interneto paslaugų tiekėjo techninio darbuotojo. … jau parašyti keli laiškai serverio, kuriame sėdi kompanijos domeinai, administratoriui į Londoną. Abiejų grandinės dalyvių išvada – sunkumai kyla ne jų veiklos srityje. Patarė:

 – Kvieskitės IT specialistą.

Surandame vieną iš aktyvesnių saloje firmelę, kuri turi IT specialistą ir teikia savo paslaugas tokiose situacijose, į kurią mes patekome. IT specialisto valandos įkainis – (beveik) 150 Lt / val. Aplankyti mus gali šiandien – pirmadienį. Laukiame … 16.00 val. – niekas nepasirodė, niekas neskambino. Suprantame, kad šiandien niekas mums dėmesio neskirs.

Gruodžio 29 d. ryte, „darbščioji“ sekretorė skambina į firmelę ir teiraujasi, kada IT specialistas galėtų mums pagelbėti. Gauname atsakymą, kad 10.00 specialistas mus apsilankys. 10.30 val. nesulaukę jokios žmogystos, skambiname į firmelę pranešti, kiek yra šiuo metu valandų. Sekretorė ateina pas mane su šypsena veide:

– IT specialistas šiuo metu yra laisvas, bet neturi transporto priemonės … klausia, ar mes negalėtume su savo automobiliu atvažiuoti ir atsivežti “išgelbėtoją”.

Čia nesusilaikysiu be nuobodžių detalių. Atstumas nuo minėtos firmelės iki vietos, kur specialistas labai laukiamas – apie 15 min. pėsčiomis … taip, kepinant karštai saulei. Bet, dar vakar , tomis pačiomis gatvėmis, tvarkydamas reikalus, pėsčiomis nukeliavau dvigubai (jeigu ne trigubai) ilgesnį kelią. Nesudegiau, neištirpau ar kaip kitaip savęs nesužalojau … gal tik šiek tiek daugiau nei įprasta sudeginau kūno kolorijų. 😉

Apsikeitę šypsenomis su sekretore, nusprendžiu, kad nuvažiuosiu ir atsivešiu IT “guru”. Maža kas – gal specialistas turi atsinešti didelius lagaminus prietaisų, laikmenų ar kitokių atsarginių detalių. Žinant, jų norą, žinias bei sugebėjimą pasiruošti darbui, ši mano prielaida verta … būti paskelbta šventa ir labai, labai, labai užjaučiančia.

Sekretorė skambina ir praneša, kad mūsų automobilis atsiveš IT specialistą. 10.50 val. sekretorė grįžta su dar didesne šypsena:

– IT specialistas nusprendė šiuo metu užkąsti ir firmelės žmonės mums paskambins, kai jis baigs užkandžiauti.

Čia svarbu paminėti, kad pietauti saloje yra tradicija 13.00 val. Man prireikė šiek tiek pastangų persiorientuoti – juk Lietuvoje ši ritualas dažniausiai vyksta 12.00 val.

Kažkada Vilniuje girdėjau draugų diskusiją, kokios pareigos ir įgaliojimai yra aukščiau už įmonės (firmos) prezidentą. Diskusijos išvada – vyr. redaktorius. Panašu, kad šiame pasaulio užkampyje tai bus IT specialistas ;). Darosi labai įdomu, kuo baigsis ši linksma istorija. 😀

… 12.00 val. sekretorė ėmėsi iniciatyvos (retas reiškinys) ir paskambino į firmelę, pasiteirauti, ar IT “guru“ skaniai užkando? Firmelės administratorė pranešė, kad mums pažadėtas IT specialistas išvažiavo pas kitą IT specialistą, kuris pateko į avariją … o gal tik į bėdą (angl. accident). Na jau pradeda intriguoti, kokių ir kiek pasiteisinimų mes dar išgirsime.

17.00 val. … taip šiandien daugiau nieko ir neišgirdome nei iš firmelės, nei iš IT “guru“. Gal vienoks čia ir gėris turėti reikalų su viena iš laimingiausiai pasaulyje besijaučiančių tautų. 2006 m. Dominyka buvo pripažinta 4-ja (iš 178) pagal laimingumą šalimi (Planet Happy Index). Daugiau apie tai: www.bbc.co.uk/caribbean/news/story/2006/07/060714_happydominicans.shtml , http://forums.canadiancontent.net/news/48451-worlds-happiest-country.html.

Vis dar sutinkame vieną kitą dalykėlį, kuris ima ir suerzina 🙂 Susiruošėme eiti į koncertą, taip taip, jums nepasivaideno – į KONCERTĄ, kuriame tikimės bent jau gero garso, nes veiksmas vyks katedroje. Pradėjus aiškintis bilietų kainą paaiškėjo, kad „fee contribution at least 20 xcd” (angl. rinkliava / įnašas ne mažiau 20 xcd). Man kaip mėgstančiai pabambėti iš kart iškilo nepasitenkinimo banga: jei jau man leidžia nuspręsti kiek aš noriu paaukoti kultūros vardan, tai tegu leidžia pasirinkti nuo 0 xcd. O jei jau nori įsprausti į rėmus ir pasirinkimą apriboja nuo 20 xcd, tai tegu padaro bilieto kaina 20 xcd ir baigtas kriukis. Lai nebalamūtina paprastų piliečių. Bet gal Lauras ir teisus sakydamas: “O gal tu norėsi sumokėti daugiau nei 20 xcd? Su fiksuota bilietų kaina to jau negalėsi padaryti arba bilietų pardaveja kiekviena svečią turetų sunepatoginti pasakodama, kad ji mielai dar priimtų ir „aukojimą“ ;)“. O ač dar pridėčiau: „O jei nuspręstum mokėti mažiau nei 20 – ups, tokio pasirinkimo nėra :D“

2009 m. Lapkričio 11 d. Tris dienas pas mus svečiavosi pora japonų, kurie, nesugrįždami į Japoniją, jau keliauja po pasaulį 2,5 metų. Jie ketina dar keliauti 1,5 metų. Mūsų svečiams išvažiavus, Agnė pakišo įdomią mintį. Mes tikriausiai per visą savo gyvenimą neišgirdome tiek kartų žodelio Ačiū (Dėkoju), kiek per šias tris dienas. Ir ne dėl to, kad mūsų aplinkoje yra retai vartojamas šis žodis. O dėl to, kad japonai be šio žodžio nė žingsnio nežengia :). LAAABAI įdomi kultūra ir jos atstovai.

Net smalsu, kodėl pastaruoju metu šitiek daug japoniškos kultūros mūsų gyvenime. Spalio / Lapkričio mėn. dešimčiai dienų į Japoniją buvo išvažiavęs Šarūnas. Lapkričio pradžioje Cohrane su draugais organizavome „Virtuvės vakarėlį“, kuriame kiekvienas turėjo aktyviai išnaudoti tiesioginę virtuvės paskirtį. Mes su Agne, iš Lietuvos susivežę visus reikiamus produktus, atstovavome japoniškąją virtuvę – gaminome (ir susirinkusius mokėme) Sushi.

Beje, iš aukščiau aprašytų japonų – keliauninkų sužinojome, kad Sushi japonų šeimoje yra labiau šventinis patiekalas, nei kasdieninis.

Richard‘as (iš http://www.cocoacottages.com) gamino ant grotelių lengvai apkeptą tuną, kurį irgi pristatė, kaip japonų virtuvės patiekalą. Galima sakyti, kad „Virtuvės vakarėlis“ lengvai perėjo į „Japonų virtuvės vakarėlį“.

Ką tai galėtų reikšti? Gal vėl reikėtų nuvažiuoti į Japoniją – atsakymo paieškoti ? 😉

Na, kad jau pradėjau vardinti visas japoniškos kultūros apraiškas Dominykoje, tai turėčiau paminėti ir Dominykoje veikiančią organizaciją pavadinimu: Japan International Cooperation Agency (JICA Dominica Office; 106 Independence St., Roseau / P.O. Box 163, Roseau Commonwealth of Dominica, W.I.; tel. +1 767 4403184 dm_oso_rep@jica.go.jp). Į šią organizaciją dviems metams atvažiuoja savanoriai iš Japonijos. Pakankamai aktyvūs ir patikimi žmonės. Panašu, kad jau susidraugavome ir su jais. 😀

Šiandien nutiko trumpa ir paprasta istorija. Užėjau ryte į parduotuvėle nusipirkti duonos pusryčiams. Prie kasos susizgribau, kad turiu tik 50-ties dolerių kupiūrą. Kadangi buvo ankstus rytas, gražos pardavėja aišku neturėjo. Bandziau sukaičiuoti centus, bet jie kaip tyčia buvo tik balti (saloje naudojamos monetos visos yra baltos – red.pastaba) ir 100 iš jų pririnkti nepavyko :). Nusiminiau ir jau ištiesiau duoną atgal pardavėjai. O tada šalia manęs irgi duoną pirkusi moterėlė nusišypsojo ir pasakė, kad galiu paimti duoną, nes ji už mane sumokės 😎 ! Ačiū tau geroji moterėle!
Išėjusi iš parduotuvės ilgai galvojau, kad gal aš be reikalo ant jų taip dažnai burnoju, juk yra ir gerų žmonių …

Kažkokia keista diena šiandien. Einant gatve tris kartus girdėjau šaukiant iš paskos: „Hey whitey, yeah, I’m talking to you whitey“! Kai paskutini kartą praignoravau „hey sweety“ šaukimą, sekė „hey whitey“, o praignoravus ir tai, tokią tiradą žodžių iš paskos paleido, kad net nesinori kartoti ;).  Per pusantrų metų buvau šitaip šaukiama gal kokius du kartus, o vien per šią savaitę jau keturis. Jeigu jums atrodo, kad „whitey“ yra malonybinis žodelis, tai apsirinkat :). Čia panašiai jei aš juodaodžiui sakyčiau „hey negro“, kažin ar liktų neįsižeidęs. Manau, aš vieną dieną susikaupsiu ir pasakysiu ką apie juos galvoju. Kolegė patarė apsiauti sportbačius kai nuspręsiu jiems atsakyti :).

Bet būna kartais ir gražiai pašaukia – hey cherry ;). Įdomu kaip reaguotų jei atsakyčiau – hey tomato! Tiesiog puikumėlis, gyvenam vaisių ir daržovių krašte :D.

L.G.: Pridėsiu ir aš savo tris kapeikas. Na, kad čia visuomenė stipriai paveiktą žemdirbystės, toli įrodymų ieškoti nereikia. Saloje yra vos keletas pilnai veikiančių gamyklų: muilo, romo, alaus. Cigarečių fabrikas dirba tik porą dienų per savaitę. Žinome, kad yra įkurta viena pieninė. Parduotuvėje matėme – net ir ragavome – vietinės gamybos pieną. Tačiau pačios pieninės dar nematėme – nors smalsumas kužda ten apsilankyti. Oooo! Žiūrėkite, kaip tokiai valstybei tai jau daug pramonės objektų išvardinau.

Na, bet ne apie tai čia norėjau parašyti. Čia ir kitokius epitetus vartoja, kreipdamiesi į tave. Negaliu pasakyti, kad šie epitetai mūsų “nešokiravo“ pirmomis mūsų viešnagės dienomis. Pardavėja klausdavo: – “How I can help you, Honey?“ (Kuo galėčiau padėti, Mielasis). Kita pardavėja dėkoja už pirkinį: – “Thank you, Darling“ (Dėkoju, Brangusis). Man tūlam “šiauriečiui“ dažnai išsprūsdavo – žinoma panosėje – aš su tavimi nieko bendro neturiu, todėl aš tau ne Darling, juo labiu ne Honey ;).  Vyrai, kai nori mano dėmesio, mane gatvėje dažnai kviečia, hey Big Man (Didelis Žmogau). Gal kokioje Kinijoje, Japonijoje ar Korėjoje toks kreipinys turėtų net ir tiesioginę prasmę. O čia žemų žmonių lyg ir nėra daug. Negi aš ginčisiuosi – juk smagu, kad mane dideliu mato :D. Įdomu, kaip gatvėje kreiptųsi į Laurį Trylikauską? 😉

Paskambinus į valstybinę įstaiga ir paklausus ar galima už paslaugas susimokėti kreditine kortele, gauni atsakymą – NE. Gali mokėti grynais arba čekiu. Bet nuėjus pamatai, kad visur prikabinėta VISA, MASTERCARD lipdukų. Susimąstai ar čia jie kaip dekoracija kaba, ar turi kažkokia prasmę. Prie langelio paklausus ar galima atsikaityti kortele, atsako.. spekit.. ZINOMA, kad galima. Štai tokia ta realybė: skambink, klausk, bet atakymu netikėk 🙂

2009 rugsėjo 27 d. Dominykoje prasidėjo renginių ciklas, skirtų Nepriklausomybės dienai paminėti. Tik va, vis dar bandome sau atsakyti, kas nuo ko įgijo nepriklausomybę. Gal kažkas tiesiog atsikratė  brangiai kainuojančio, buvusios imperijos lopinėlio? Tikimės, diskusija su p. Lennox E. Honychurch, kuris yra internetinio puslapio http://www.lennoxhonychurch.com autorius, išsklaidys mūsų abejones.

Renginiai šia tema vyks rugsėjo 26 d. – lapkričio 4 d. Jeigu būti visai tiksliam, oficiali programa teigia, kad renginiai prasidės rugsėjo 25 d. 17.30 val. Bet juk mes jau su patirtimi ;).

Viskas prasidėjo nuo to, kad turėjome pasinaudoti asmeniniais ryšiais Dominyką populiarinančioje kontoroje (www.discoverdominica.com / http://www.dominica.dm), norėdami sužinoti, kokie ir kada renginiai vyks. El.paštu gavome oficialią renginių programą.

Agnė tą pačią dieną biure gauna oficialu pakvietimą į aukščiau minėtą atidarymą. Jame rašoma: kviečiame apsilankyti renginyje, kurio pradžia 17.30 val. rugsėjo 26 d.

Visų mūsų dienoraščio skaitytojų atsiprašome, kad tekstas perkrautas skaičiais, bet juk kalba eina apie laiko suvokimą ;).

Rugsėjo 25 d. pakeliui iš darbo į namus, numatytoje renginio vietoje, sustojame pasitikslinti, kurią dieną iš tikrųjų vyks renginys. Prie senojo malūno – dabar tai kultūrinių renginių vieta (Old Mill Cultural Center; http://www.dominicaheritage.org/inventory.cfm?record=41) – vartų Senojo Malūno kultūros centro direktorius patvirtina, kad renginys nukeltas į rugsėjo 26 d.

Išaušo, turiningų renginių pasiilgusiems, lauktoji rugsėjo 26 d. Į renginį atvažiuojame pritaikę žinias, apie vietinį laiko suvokimą – šiek tiek po 17.30 val. O ten randame jau įsiplieskusią šventę. Pro vartus einame su karibietiška ramybe. Ten gauname renginio programėlę, kurioje parašyta, kad pirmasis renginio pasirodymas vyks (t.y. jau vyko) 16.30 val.

Tikriausiai galite numatyti mūsų mintis ir jausmus, kai jau tuziną kartų esame įsitikinę jog retas kuris renginys čia prasideda nevėluodamas bent 15 – 30 min.

Panašu, kad į „perliukų“ knygą galime įrašyti sekančią tendenciją: apie renginio laiką, trukmę ir programą gali sužinoti tik atvykęs į renginį. O pati tiksliausia informacija bus renginiui pasibaigus.
Tikriausiai, čia turi gimti ir užaugti, kad nujaustum, kada ir koks renginys prasideda, nepriklausomai nuo oficialiai paskelbto renginio laiko.

2009 rugsėjo 29 d. Vieną ankstyvą rytą, pakeliui į darbą, mūsų kaime vyriškis pravarde (o gal ir vardu) Titou Boy – (darinys iš angliško ir prancūziško žodžių) aš išversčiau Mažasis Berniukas – užklausė ar mes neturime DVD plokštelės su lietuviškom dainom, šokiais ar šiaip kokiu muzikiniu pasirodymu.

Pasitelkę visas šiuolaikines komunikacijos technologijas ir vadybos – logistikos žinias, su Šarūno pagalba “apsilankėme“ Lietuvos liaudies kultūros centre (www.llkc.lt). Kadangi Mažajam Berniukui jau virš 50 metų. O atsižvelgus į šalies, kurioje jis užaugo, pažangą, jam galėtų būti ir visas 120 metų ;). Nusprendėme, kad vaizdai iš garsios “Dainų šventės“ (www.dainusvente.llkc.lt) turėtų būti tai, ką jis norėtų (arba turėtų 😉 pamatyti.

Kaip ir minėjau, DVD plokštelė, su operatyvia pagalba Vilniuje, atkeliavo pas mus į kalnus. Vakar su Agnė prisėdome pasižiūrėti vaizdo įrašo iš 2007 m. Dainų šventės, pavadintos „Būties ratu“. Ištroškę kultūros ir spoksodami į ekraną, pas mus apsistojusiems svečiams iš Fidži (Fiji) salos su pasididžiavimu pradėjome pasakoti, kokia tai graži šventė. Po trečios filmo minutės su Agne pradėjome spėlioti, kas filmo autorius. Vienas bandymas – Jonas Mekas, bet tikriausiai buvo pačioje blogiausioje nuotaikoje ir be didesnio kūrybinio įkvėpimo. Po septintos minutes, nuo dideliu greičiu iš dešinės į kairę pastoviai lekiančiu vaizdu, pradėjo suktis galva. Filmui įpusėjus, pagalvojome, kad gal tai darbinė (arba techninė) medžiaga. Bet ne – filmo dalis trumpai lietuvių kalba (be jokių titrų užsienio kalba) komentavo Juozas Šalkauskas. Filmui pasibaigus, nesupratę filmo paskirties ir vertės, pasitikrinome, kas gi sugebėjo visa tai sukurti. Įdomu, kokia užduotis buvo suformuluota, kai http://www.pvz.lt komanda gavo užsakymą sukurti 2007 m. dainų šventės filmą? Kokiai auditorijai R. Levulis skyrė tokį filmą?

Panašu, kad Mažasis Berniukas  (Titou Boy) iš Cochrane kaimo liks šį kartą be dovanos.

2009 rugsėjo 25 d. Praėjo beveik metai, iki Agnė papasakojo (o gal jai tiek užtruko man – kietakakčiam – išaiškinti), koks, jį įsivaizdavo, turėtų būti mūsų internetinis puslapis (Blogas). Tai man buvo naujas stimulas, o gal ir atradimas, kaip dažniau šioje erdvėje pasidalinti mūsų patirtimi. Tikiuosi ir stegsiuosi, kad dažniau rastumėte mūsų žinutes čia.

Šiandien man ant darbo stalo atnešė dokumentą, kurį turėjo pasirašyti vietinis ūkininkas. Vietoj parašo ant dokumento matau kryžiuką. Dar jį galėčiau pavadinti dideliu iksu. Niekaip negalėjau patikėti, kad dar yra žmonių, nemokančių parašyti savo vardo ir pavardės. Natūraliai man kilo klausimas, kas nutiko, kad čia nėra parašo arba ranka parašyto vardo? Gavau atsakymą, kad tas žmogus nemoka rašyti. Dar sužinojau, kad ūkininkas yra perkopęs šeštą dešimtį. Tikriausiai išsigandau …

Dar nevisiškai suvokdamas situaciją, atsiminiau savo kelionę, pačio moderniausio pastato saloje, liftu. Kartu važiavusios senyvos moters akys ir judesiai priminė labiau pagauto žvėries, nei XXI amžiaus globalėjančio pasaulio gyventojo. Neoficialiais duomenimis, valstybėje yra tik keturi pastatai su įrengtais liftais. Vieną pastatą žinau, kuriame liftas neveikia jau labai seniai. O kam jiems liftai, juk pats aukščiausias pastatas, ne kruizinių laivų dienomis, yra penkių aukštų.

Tikriausiai labai nenusižengsiu literatūrinėms (arba tiesiog padoraus nuoseklumo) taisyklėms, jeigu papasakosiu dar vieną nuotykį. Kartą, tradicinio vojažo metu,  ieškojau lempučių. Tradicinis, nes ko beieškotum ūkinėms (statybos, remonto) reikmėms, tenka aplankyti visas penkias sostinėje ir jos apylinkėse veikiančias ūkinių prekių parduotuvėles. Taigi ko aš čia ieškojau? … ach taip, lempučių. Žado netekau, pamatęs lempučių pakuotes su stambiu užrašu “made in DDR“ (pagaminta DDR). Palikau šiek tiek erdvės abejonės koficientui. Tuo tarpu lempučių pakuotes sukiojau įvairiomis kryptimis. O ir pakuotės popierius – grubus, pilnas smulkių pašalinių dalelių, aštuoniadešimtais metais parduotuvėse tokios kokybės naudodavo maistui supakuoti – skelbė, kad mano prielaida teisinga.  Taip, taip – lentynoje gulėjo ir laukė savo pirkėjo lemputės, kurios buvo pagamintos dar Deutsche Demokratische Republik (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) laikais. Jeigu valstybė gyvavo 1949 – 1990 metais, tai kada tos lemputės buvo pagamintos ?

Aš jau viena koja Lietuvoje. Kai pagalvoju, tai negaliu atsidžiaugti, kad jau kovo 20-ąją sedėsime lėktuve į Lietuvą.

Tad jau pats laikas nusipirkti ir bilietus iš Lietuvos atgal į Dominyką. Pirma mintis buvo, kad reikia pirkti bilietus į vieną pusę. O tada viskas ir prasidejo J Avialinijos laikosi keistos politikos perkant bilietus į vieną pusę. Pavyzdys: perkant bilietą Londonas – Antigua, jis kainuoja  apie 1380 GBP! O perkant Londonas – Antigua – Londonas, tik apie 800 GBP. Taigi gauni du bilietus ir dar lieka apie 600 svarų!

Nutarę pirkti bilietą į abi puses paprašėme kelionių agentūros paprasto dalyko (man taip atrodė, kad paprasta) – „prašau atsiųskite pasiūlymą Vilnius – Londonas –Antigua – Dominyka ir Dominyka – Antigua – Londonas. Prašymas nuskambėjo trečiadienį. Pažadėjo atsiųsti iki penktadienio. Pirmadienį paskambinau, sakė, kad mane dar prisimena ir atsiųs šiandien J Antradienį atsiunčia rezervaciją vienam žmogui (ne pasiūlymą), kurioje net kainos nesimato: VILNIUS – AMSTERDAM – ST MAARTEN, NETHERLANDS – ANTIGUA – GUADELOUPE – DOMINICA; DOMINICA – ANTIGUA – ST MAARTEN, NETHERLANDS – ARUBA – AMSTERDAM – VILNIUS J Hmmm, kažkaip neradau  bilieto Laurui, kaina neaiški, Londonas neįtrauktas, siunčia tiesiai per aplinkui – pasijaučiau kaip prašiusi suorganizuoti kelionę po karibus. Vietoj vieno persėdimo karibuose, turim tris!

Beje, pamiršau paminėti, kad čia geriausia agentūra salojeJ

Po skambučio atgal į agentūra, pažadėjo surasti kitą skrydį. Laukiu… Gyvendamas Dominykoje turi įprasti laukti ir nesinervinti, nes nepadeda J