Autorius: agneirlauras | 22 spalio, 2008

Madų šou ir Lauro debiutas fotografijoje

Viskas prasidėjo labai netikėtai. Lauras stovėjo banke eilėje ir kaip visada ieškodamas naujų kadrų nešiojosi su savimi fotoaparatą. Prie jo priėjo moteris ir paklausė ar jis negalėtų sekmadienį pafotografuoti madų šou. Štai taip mes patekome į Yolander James  kolekcijos pristatymą. Dizainerė yra gimusi Dominykoje, tačiau 1989 metais išvyko į Vokietiją. Šiuo metu yra atidariusi savo „boutique“ saloną Hamburge ir kuria vokiečių ponioms J. Pirmą kartą pristatė savo kolekciją Dominykoje.

Yolander James

Yolander James

Laurui buvo nemažas iššūkis fotografuoti madų šou. Pasiskolino blykstę, su kuria ilgai bandė susitarti, pyko ant fotoaparato, ant blykstės ir ant abiejų kartu… Tačiau rezultatas buvo geras. Na dar neaišku ar patiks dizainerei, bet Lauras ir nepretendavo į aukštąjį pilotažą bei perspėjo, kad yra tik fotografas megėjas. Prakaituota patirtis byloja: norėdami, mėgautis fotografijos procesu ir išgauti padorų rezultatą, turėkite jūsų naudojamam fotoaparatui pritaikytą blykstę. Taigi Lauras sunkiai dirbo, o aš tuo tarpu išsipusčiusi ir netgi su makijažu bei užsidėjusi akinius sedėjau antroje eilėje ir žiūrėjau „aukštąsias“ madas. 

Prieš prasidedant renginiui

Prieš prasidedant renginiui

Su irgi išsipusčiusiomis pažįstamomis

Reikia pripažinti, kad buvo tikrai gražių drabužių, vieną suknelę net norėčiau nusipirkti, bet ji patiko ir šalia sėdinčiai amerikietei, tad nusprendžiau su ja nekonkuruoti. 

Man patikusi suknelė, tik gaila ne visa matosi

Man patikusi suknelė, tik gaila ne visa matosi

Didžioji kolekcijos dalis buvo labai „sexy“ – na LAAAABAI „atvira“.J Aš niekad taip neapsirengčiau. Na, bet aš daug ko neapsirengčiau, ką matau viešumoje dėvint. Tad aš gal ir ne rodiklis. J

Jei dabar dėmesio gatvėje netrūksta – net ir būnant su Lauru drąsesni (o gal bukesni) šūkalioja „hey blondy“ – tai kas būtų jei dar ir demonstruotus drabužius apsirengčiau…
Dalis drabužių man pasirodė abejotinos kokybės ir nesupratau, kaip ji įtinka reiklioms vokiečių ponioms. Na bet gal tai kas buvo rodoma ant scenos, ir tai ką ji siūlo klientėms yra visai kas kita. Po mano įspūdžių ir komentarų, Lauras siūlė daugiau nesidėti akinių tokiuose renginiuose. Tikriausiai, per daug visokių detalių matau ir viską kritikuoju – tai siūlai buvo išlindę, tai manekenės ir palto pečių linijos nesutapo, tai siūlės nelygios, tai medžiagos pigiai atrodė. Na žodžiu, elgiausi kaip kokia išpaikusi mados kritikė Dominykoje.
J

Renginyje dalyvavo Dominykos prezidentas su žmona. Prezidentienė nuo vidurio pasirodymo miegojo, na o vyras su malonumu stebėjo ne visada padoriai pridengtas Dominykos grožybes, pilnai apsirengusias manekenes.

Kai seniai labai seniai žiūrėdavau „Fashion Show“ televiziją, galvojau, kad baisiai didelio čia daikto pavaikščioti ant scenos. Maniau, kad didelio mokslo nereikia. Bet kai pamačiau vietines manekenes, supratau, kad išgauti „katės eisena“ (angl. cat walk) reikia daug pastangų, įgūdžių ir kantrybės. Na va aš ir vėl kritikuoju. Bet patikėkit, kai kurios ant scenos vaikščiojo tragiškai. Na gal nedramatizuosiu, tiesiog vaikščiojo juokingai. J Net jei nusiimčiau akinius nepadėtų.
Renginys buvo smagus … kai už bilietą nereikėjo mokėti 20 XCD (apie 20 Lt.). Žiūrovų buvo nedaug – tikriausiai jiems nėra įdomu mados pristatymai? Gal jiems užtenka jūros, saulės ir dašinų (šakniavaisiai primenantys nebaigtas virti bulves). Gal čia ir glūdi atsakymas, kodėl Dominykos gyventojai, pasak Pasaulinio tyrimo, buvo pripažinti treti pagal suvokimą, kiek jie yra laimingi (laimingiausia buvo pripažinta viena iš Skandinavų tauta). Mažą susidomėjimą renginiu vietiniai bandė aiškinti didele gausa šiuo metu vykstančių kitų renginių. Mano kritiškas ir atsargus požiūris į vietinių pasakojimus kuždėjo, kad Roseau miestelyje (sostinėje) tą sekmadienio vakarą buvo pakankamai ramu.
Keletas patikusių drabužių pasimėgavimui:

 

 

 

 

 

 

Autorius: agneirlauras | 30 liepos, 2008

Nardymo atradimas

Labai daug laiko praėjo nuo mūsų paskutinio pasakojimo. Labai visų atsiprašome, kad apsileidome ir nieko nerašėme. Na bet žinot: saulė, jūra, pramogos, nėr laiko. Juokauju. Tiesiog įsisukom į kasdienę rutiną ir tikriausiai daug dalykų jau nebestebina, o ir laisvalaikis labai aktyvus, tad sunku susikaupti, prisėsti ir rašyti.
Vienas iš paskutinių nuotykių ir patyrimų – nardymas!
Dominykoje kiekvienais metais vyksta nardymo šventė (angl. Dive Fest), į kurią suvažiuoja daug nardymo megėjų ir profesionalų. Tad buvo proga geriau susipažinti su nardymu iš arčiau. Mes vis atideliodavom ir atideliodavom šią pramogą.
Kaip ir kasmet pradedantiesiems buvo organizuojama nemokama teorinė pamoka ir nardymas baseine. Ryte išvažiavom nusiteikę, kad išklausysim teoriją, panardysim baseine, bet į jūrą tai jau tikrai nelįsim. Kaip tarėm taip ir padarėm. Išklausę 45 min teorinį kursą, gavome kaukes, ląstus, didelę kuprinę ant pečių ir instruktorių. Veiksmas vyko baseine. Pradžioje oru iš baliono kvėpuoji nepanėręs, kad įsitikintum jog tikrai gali kvėpuoti, o tada jau lendi po vandeniu. Pirmas oro įkvėpimas po vandeniu yra kažkoks keistas, nerealus, nedrąsus.


Arun Madisetti nuotrauka

Pradžioj apsipratom patys, ir kai instruktorė pamatė, kad visai gerai jaučiamės po vandeniu, paklausė ar pasiruošę nėrimui į jūrą. Aš jau buvau bepradedanti mojuoti galvą į šonus, suprask „ne“, bet Lauras tuo pačiu metu sakė „taip“. Kas gi man beliko, teko sutikti. Papildomai gavome keletą pratimų atlikti – ką daryti jei netyčia išsitraukia „oro vamzdelis“ ar po kauke pribėga vandens. Kai visa tai atlikom pasidarė ramiau ir iškeliavome laivelio link, pasiruošę nerti į jūrą.

Tokių žioplių laive jau buvo prisirinkę nemažai, tad teko palaukti savo eilės. Su instruktoriumi vienu metu neria ne daugiau negu penki žmonės. Visa tai vyksta saugumo sumetimais – instruktorius turi visus po vandeniu matyti ir prižiūrėti, kad nepamirštume kvėpuoti iš baimės. Su geru instruktoriumi nelaimės po vandeniu galimybė minimali.


Arun Madisetti nuotrauka

Pagaliau ir mes sulaukėme savo balionų su oru. Nežinau, kodėl visi juos vadina deguonies balionais, nes viduje juk oras! Visa nardymo amunicija sveria ne tiek jau ir mažai, stovint laive vis lenkia prie žemės ir norisi greičiau į vandenį.

Labai smagus pirmas šuolis iš laivo.

 
Arun Madisetti nuotraukos

Visad galvojom, kad vandenyje sunkiau išsilaikyti virš vandens, bet paaiškėjo, kad sunkiau yra nerti ir išsilaikyti prie dugno. Lauras vis už kojos tempdavo mane žemyn. Instruktorius stengėsi parodyti kažkokį vandens gyvūną, tačiau jis tolo nuo manęs. Pasirodo, ne jis nuo manęs, o aš nuo visų tolau – kilau į viršų kaip plūdė ir negalėjau savęs kontroliuoti. Laurui ir vėl teko, timptelėjus mane už kojos (lasto / peleko), susigrąžinti žemyn.

Gyvendamas ant žemės, net nesusimąstai, kas slypi po vandeniu. Nenusakoma ramuma sklando aplink, o kur dar gyvūnų bei visokių būtybių įvairovė. Susirgome ir mes nardymo liga. Slidinėjimo atostogas laikinai pakeisime nardymu.

 

Autorius: agneirlauras | 22 gegužės, 2008

Apsilankymas teatre

Vieną šeštadienį išgirdome, kad pagaliau kultūros namuose „Arawak House of Culture“, kuriuos dažniausiai matydavom uždarytus, vyks spektaklis “Diaspora“. Pirmą sekundę labai nudžiugome, bet paskui nusprendėme labai daug vilčių į šį renginį nedėti J. Įėjimas kainavo 25 XCD (apie 23 Lt) žmogui. Atėjus į spektaklį, prie įėjimo pasiūlė nusipirkti programėlę. Pamanėm, kad bus naudinga pasiskaityti apie spektaklį, aktorius, režisierių. Deja, teko nusivilti, nes tai buvo labiau reklaminis laikraštukas. O paskaitę apie spektaklį supratome tik tiek, kad tai bus apie Karibų salų išeivių diasporos gyvenimą JAV. Tačiau buvome ir maloniai nustebinti, nes spektaklis vėlavo tik 10 min., o žiūrovai atėjo pasipuošę kaip į intelektualų šventę. Gal mes jau daromės snobai, bet prisižiūrėjus tiek netvarkos gatvėje, smagu bent kartais matyti tvarkingus žmones J. Kelių birbiančių ventiliatorių pagalba, salėje buvo palaikoma spektakliui tinkama temperatūra. Deja, bet prisirinkus beveik pilnai salei – temperatūra stipriai pakilo ir pradėjome gailėtis, kad neturime vėduoklių.

Agnė jau kelinta savaitė kovoja su varginančiu kosuliu. Tačiau noras pasikultūrinti nugalėjo, ir mes ryžomės pasižmonėti. Po 10 minučių spektaklio prasidėjo kosulio priepuolis, tad teko palikti salę. Lauras tęsė vienas. Koridoriuje kosėjant su didžiausio priepuolio simptomais, persigandęs personalas pasiūlė karšto vandens kosuliui nuraminti. Jėga! Pagalvojau, pagaliau galėsiu tęsti žiūrėti spektaklį. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad siūlytas „hot water“ ( liet. karštas vanduo) yra tiesiog vanduo ne iš šaldytuvo J. Na bet ačiū ir už tai, nes truputį padėjo. Į salė grįžti nedrįsau, nes nesinorėjo visiems gadinti spektaklio su savo kosuliu, tad teko žiūrėti tarpduryje.

Po pirmo veiksmo buvo nuspręsta į antrąjį nebegrįžti. Nors ir nebūdami teatro ekspertai, tačiau matę nemažai spektaklių, turime konstatuoti, kad aktorystės lygmuo tik šiek tiek aukštesnis už Lietuvoje esančios kokios nors mokyklinės trupės. Tikrai nenorime sumenkinti nei mokyklos trupių, nei vietinio teatro, bet ne to mes ėjome pažiūrėti. Garso kokybė buvo apgailėtina, kalba ir pokštai tik vietiniams suprantami.

Nėra to blogo kas neišeitų į gerą J. Draugas atsiuntė nuorodą į A.Mamontovo puslapį ir informavo, kad Guanajuato mieste (Meksikoje) bus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Hamletas“! Mes jau pradėjom nagrinėtis galimybes patekti į šį spektaklį ir lygintis išeiginius rūbus. Važiuosime į Meksiką !!! J

Autorius: agneirlauras | 17 gegužės, 2008

Įsikūrėme

Kiekvieną kartą (automobiliu su keturiais varomais ratais) įveikę dvidešimties minučių kliūčių ruožą atvažiuojame į mažą idiliją. Namas, kuriame gyvename, stovi aukštai kalnuose. Taip aukštai, kad drįstame Mariaus (pravardė – „Kalnietis“) prašyti išduoti sertifikatus, patvirtinančius mūsų įgūdžius, kopiant į kalnų viršūnes.

Agnės ir mano patirtis sako, kad namai yra ne ten, kur stovi pastatas, bet ten kur tau jauku ir jautiesi saugus. Kad namai būtų dar jaukesni juos turi lankyti laiškai. Labai laukiame jūsų laiškų, ar kitokių jūsų kasdieninius pasiekimus bylojančių smulkmenų: Roseau, P.O. Box 2320; Commonwealth of Dominica, West Indies. Nors gyvename Cockrane kaimelyje, paštą pasiimame centriniame pašte Roseau mieste. PERSPĖJIMAS!!! Kiekvieną kartą siųsdami į šį Pasaulio užkampį daugiau nei atvirutę, pasikonsultuokite su mumis – žadą atimantys IMPORTO, MUITINĖS, PVM, PASLAUGŲ mokesčiai pritaikomi enciklopediniam daiktų sąrašui.

Namas, kuriame gyvename, su keliais kaimynystėje esančiais namais, stovi laukinės gamtos apsuptyje. Laukinių garsų puokštė nenutylą nei diena, nei naktį. Tik keičiasi jų tonacijos ir stilius. Naktiniai garsai primena filmuose vaizduojamas džiungles tamsiu paros metu. Tik trūksta beždžionių ir kitų stambių gyvių pasišūkavimų.

Naujoje vietoje buvo sunku apsiprasti su gamtos reiškiniais ir namo techniniais sprendimais. Kiekvienas garsas buvo naujas ir buvo praleidžiamas per asmeninį „Pavojaus – Saugumo“ filtrą. Kažkas stūgauja! Uff … – vėjas. Beldimas į stogą! A, tai – stiprus lietus. Šuo loja! Jis žaidžia ar perspėja? Bet su lyg kiekviena diena atrandame vis daugiau ir daugiau šios vietovės privalumų.

Gyvename taip arti gamtos, kad vaisius ant stalo tenka laikyti po tinkleliu, saugančiu juos nuo vietinės reikšmės „žvirblių“ (angl. Lesser Antillean Bullfinch). Duris dažnai paliekame atviras, kad namus lankytų gaivus kalnų vėjelis. Tačiau, namus lanko ne tik vėjas, bet ir kaimynystėje besisukiojantys gyviai.

Gėda prisipažinti, bet atvykęs iš vėsaus klimato krašto, lietingos savaitės metu Lauras čia šalo. Tą savaitę jis prisiminė visus Lietuvoje paliktus šiltus apdarus. O pižamą ilgomis rankovėmis net sapnuodavo. Agnės elgesyje jau galima buvo įžvelgti rudeninės depresijos apraiškas. Lauras ieškodamas, kaip galima būtų pakeisti kambario temperatūrą, išsityrinėjo namo konstrukcijos ypatybes. Viskas bylojo, kad esame tropinio klimato vietovėje – vėdinimo ertmių daugiau nei Lietuvoje nuoširdžiai pastatytoje pavėsinėje (arba šiltnamyje). Langai sudėti taip, kad tarpai tarp rėmų dvigubai didesni už tą, kurį radome V.Grybo g. bute. Vilniuje dėl to tarpo šešiolika mėnesių „ginčijausi“ su langus montavusios įmonės atstovais – įtikinau. Vilniečiai tarpą tarp rėmų sutvarkė.

Atrodytų, didelė čia bėda – vėsu naktimis. Pasiėmei šiltesnį užklotą, artimiausiame prekybos centre nusipirkai pižamą. Tačiau, ne taip viskas paprasta: prekybos centras su didžiausiu prekių pasirinkimu vargu ar siekia 1985 metų universalinę parduotuvę Vilniuje. Tokios parduotuvės čia savaitgaliais nedirba. Atradus šiltesnį užklotą, nusipirkome paskutinį parduotuvėje – o gal ir mieste – esantį vienetą. Nuo to karto daugiau tokių užklotų nematėme.

Buvo sunku apsiprasti su mintimi, kad name nėra karšto vandens. Tik vėliau atėjo suvokimas, kad karšto vandens tokiuose kraštuose naudojama minimaliai. Tai dar lengviau suprantama, kai chemijos pramonė gali pasiūlyti įvairiausius indų ploviklius.

Mūsų kūno temperatūra tokiems chemijos pramonės pasiekimams nepasiduoda, todėl dušuose įrengtos „gudrios“ vandens pašildymo sistemos. Kažkada tokius sprendimus vadindavome „sistema nypel“ – suprask paprastam sprendimui yra panaudotas sudėtingas mechanizmas. Agnei prireikė tuzino dienų „rytinių treniruočių“, kaip iš tos sistemos „išprašyti“ karšto vandens.

Dar vienas dalykas ugdantis mūsų kantrybę ir savivoką – laikas nuo laiko dingstantis vanduo. Kelių valandų bėgyje, o kartais ir visą parą vandens tekdavo ieškoti visuose aplink namą esančiuose čiaupuose ar net lauke stovinčiose bačkose.

Prieš išvykstant į Dominyką, dažnam kėlė nuostabą, kad tokiame „užkampyje“ yra internetinis ryšys. Taip jis yra. Tačiau teko savaitę bendrauti su vietinės kompanijos atstovais, kol šį ryšį mūsų namuose buvo galima pritaikyti pagal tiesioginę paskirtį. Dabar internetinį ryšį turime, tačiau „Teo“ pašto programa „Zebra“ ir bendravimo kokybė Skype‘u vis dar sunkiai valdomi. Panašu, kad reiks apsilankyti aukštesnio lygmens vadovų kabinete.

Nuoširdžiai dėkojame visiems parašiusiems komentarą, padrąsinimą ar vieną kitą klausimą. Jūsų nuomonės ar tiesiog atsako žodelio laukiame labiau nei naujo nuotykio Dominykoje.

Negaliu susilaikyti nepasidalinęs su jumis savo „skausmu“. Namuose pamatę dideles erdves ant sienų, svajojome išpuošti jas išdidintomis nuotraukomis. Su keliomis išfotografuotomis juostelėmis pakiliu žingsniu Lauras nukeliavo į fotolaboratoriją. Ilgai žado negalėjo atgauti – 36 kadrų juostelės išryškinimas kainuoja apie 20 Lt, kai tuo tarpu Vilniuje nemokame nė 3 Lt. Didelės nuotraukos atspausdinimas čia kainuoja apie 20 Lt., o Vilniuje – apie 5 Lt. Teks dalį hobio realizuoti – nuotraukas spausdintis – šalyje, kur veikia konkurencija ir mąsto ekonomija.

Jau turime pakankamai patyrimų, kad kitame pasakojime galėtume jus supažindinti su Dominykoje sutiktais žmonėmis, jų įpročius, išskirtinumais ir keistenybėmis. Juolab, kad pradėjome ruoštis įkurtuvių vakarėliui (House warming party). Norime susipažinti su kaimynais ir kitais įdomiais žmonėmis.

 

Autorius: agneirlauras | 23 balandžio, 2008

Keliai

2008 m. vasario mėnesį pirmą kartą atskridus į Geros valios bendrija Dominyką (Commonwealth of Dominica) iš oro uosto į namus mus parvežė būsimas darbdavys. Kelias su staigiais pakilimais ir nusileidimais vingiavo per kalnus. Oro duobių efektas kartojosi labai dažnai. Ilgai tuo mėgautis, tikriausiai, gali lakūnai, jūreiviai arba kosmonautai. Priartėjus prie posūkio už kurio nesimato kliūties vairuotojas tradiciškai nuspaudžia garso signalą. Jį išgirdus iš priekio, patartina staigiai mažinti greitį ir glaustis prie kelkraščio – kairės (Lietuvoje glaustumėmės prie dešinės). Kelionė tą vakarą truko nepilną valandą. Įpusėjus kelionei pradėjau kvėpuoti giliai – mane ir Agnę supykino.

Atvykus į Dominyką antrą kartą, apsigyvenome aukštai kalnuose. Kiekvieną kartą važiuojant namo, dėl slėgio pokyčio, užgula ausis.

Vingiuotas, praturtintas stačiais skardžiais – iš vienos pusės, ir pasitikėjimo nekeliančiomis uolomis – iš kitos, nors ir asfaltuotas-betonuotas šis kelias savo duobėmis pretenduoja į bekelės statusą.

Prie viso to kelio plotis toksai, kad mažiau įgudusiam vairuotojui jis yra per siauras. Čia kalbu apie sąlygas vienam automobiliui. Nepamirškime, kad šis kelias yra dvipusis.

Pirmą kartą važiuodamas įspūdingu keliu į naujuosius namus, garso signalą naudojau (pypsenau) gal kokį dvidešimt kartų. Dabar jaučiuosi įgudęs – vos kelis kartus spusteliu garso signalą. Dar mums nespėjus pasiekti tikslo, Agnė sakė, kad jeigu ji pradės važinėti šiuo keliu, tuomet visi keliai jai bus įveikiami.

Lietuvoje tvirtai tikėjau, kad padidinto pravažumo automobiliai (džipai) yra daugiau pramoga, prabangos elementas arba transportas, kuris būtinas tik ypatingomis aplinkybėmis. Čia toks automobilis privalomas jeigu nori jaustis mobilus. Nors ir matome lengvuosius automobilius važinėjančius po salą, tačiau sunkiai suvokiame kaip tokie automobiliai atlaiko daugiau nei savaitę. Tėvynėje tik pramogai planavome pasivažinėti džipu bekelės sąlygomis. Čia tai privalome daryti ir ryte, ir vakare.

Įveikdami paskutinį kelio nusileidimą link namų, pakelėje prisiskiname gėlių namams papuošti. Kalijas primenančios ir eilė kitų egzotiškų gėlių čia auga tarsi mūsų pievų ramunės – laisvai ir gausiai.

 

Autorius: agneirlauras | 23 balandžio, 2008

Turgaus gyvenimas

Visas daržoves, žuvį ir netgi mėsą geriausia pirkti Roseau (sostinės) turguje šeštadienio rytą. Daržoves galima ir penktadienį vakare, nes augintojai iš kaimų suvažiuoja iš vakaro. Mes, kaip ir kiti piliečiai jau 8 val. ryto buvome turguje. Tik vėliau suzinojome, kad norint nusipirkti mėsos ar geresnį žuvies gabalą, reikia važiuoti anksčiau.

Apsipirkimą pradėjom nuo žuvies. Atėjus į žuvies skyrių (atskirą pastatą) nežinojom kaip elgtis. Teko kelias minutes pastebėti kitus pirkėjus, kad suprastum sistemą. Kainos neužrašytos, tad tenka visko klausti. Prieš tai buvom pasiklausinėję, kad labai nepermokėti. Žuvys nuo mažų iki 1,5 metro, įvairių rušių, kurių nesam akyse matę, o jei ir matę, tai tikrai pavadinimų nežinom. Nusižiūrėjau, kad galima prašyti didelės žuvies atpjauti tiek gabaliukų kiek reikia. Jei būtume nusipirkę vientisą gabalą, neisivaidzuoju kaip būtume supjaustę :).

Taigi pirkome žuvį, pavadinimu Dolphinfish (kiti pavadinimai: Dorado, Mahi-Mahi). Pasirodo, kad išsirinkom brangiausią. Kaina 32 ECD (1 East Caribbean Dollar – apie 1 LTL) už 4 svarus. Aha, nežinot tokių svorio vienetų!? Mes irgi mokomės, nes jie nesupranta metrinės sistemos:) Taigi 1 svaras, kuris rašosi “lb“ yra 0,4536 kg.

Vėliau pirkome daržoves . Yra beveik visos daržovės, kurias turim ir Lietuvoje. Tik labai keistai jas parduoda. Visos supakuotos į celofaninius maišelius (vienodus), į kuriuos turėtų tiplti 1 lb. Nieks ten nesveria, todėl nieks ir nežino ar ten tikrai yra 1 lb :). Taigi, beveik nesvarbu kas yra maišelyje, kaina vistiek bus 2 ECD. Agurkai pardavinėjami krūvelėmis po 3, nes yra dideli ir į maišelį netelpa. Morkos, mėtos ir kitokios žolės parduodamos ryšulėliais.

Įkeliu pora nuotraukų iš turgaus gyvenimo:

 

 

 

 

« Newer Posts

Kategorijos